Loading...

Kas yra ir kaip melstis „Atleidimo malda“

>Kas yra ir kaip melstis „Atleidimo malda“
Kas yra ir kaip melstis „Atleidimo malda“2017-03-29T10:25:54+00:00

Kas yra „Atleidimo malda“

Įsitraukęs į sielos gydymo tarnystę, amerikiečių kunigas charizmatas tėvas Robertas De Grandis SJ sukūrė Atleidimo maldą ir pateikė ją VI charizmatinio forumo dalyviams.

Aptardamas vidinio išgydymo tarnystę, tėvas Robertas pabrėžė, kokia veiksminga ir reikalinga yra Atleidimo malda penkiose mūsų gyvenimo srityse, kuriose mums reikia išgydymo: dvasinėje, emocinėje, psichinėje, fizinėje ir komunikacinėje. Jis atkreipė dėmesį, jog paprastai dažniausiai savo dėmesį sutelkiame į fizinę sritį, nes ji labiausiai matoma, tad čia greičiausiai galime pastebėti pažangą. Tačiau visos sritys yra tarpusavyje susijusios: dažnai fizinės sveikatos neatgausime, nepasveikę dvasiškai, nes daugelio mūsų negalavimų priežastis yra dvasinės prigimties, pavyzdžiui, negalėjimas atleisti kitiems, Dievui ir sau pačiam.

Tėvas Robertas forume taip pat pabrėžė, kad net švenčiausio žmogaus gyvenimas nepraeina be žaizdų, nuoskaudų, nors apie jas jau yra užmiršęs.

Eilinis katalikas, paklaustas, ar turi kam už ką atleisti, atsakys, kad ne. Ir tikrai jam atrodo, kad yra atleidęs visas nuoskaudas ir ant nieko nebepyksta. Tačiau dauguma žaizdų, įskaudinimų gali būti paslėpta mūsų pasąmonėje ir ten gyvena savarankišką gyvenimą. Mūsų pasąmonė yra kaip nematomoji ledkalnio dalis, kurios keturi penktadaliai slypi vandenyje ir tik vienas penktadalis iškilęs paviršiuje. Taigi pasąmonėje paslėptos mus sužeidusios patirtys yra neprieinamos, tačiau kartais gali pasireikšti pykčiu, apmaudu, irzlumu, kartėliu, širdgėla, gyvenimo džiaugsmo stygiumi, dažnu nuovargiu, ar net fizinėmis ligomis. Todėl turime prašyti Dievą, kad jis paimtų ir ištrintų iš mūsų tuos skausmingus prisiminimus, įvykius, ir meldžiantis galėtume atleisti visiems, mus įskaudinusiems žmonėms, o paskui pasijusime ir išgiję.

Tėvas De Grandis savo kalboje išskyrė svarbią mintį: dažnai neįvertiname poreikio atleisti sau patiems už visas neišnaudotas galimybes, nuodėmes, tamsiuosius savo gyvenimo puslapius, nesėkmes. Daugelį iš mūsų tikriausiai šokiruos tai, kad būtina atleisti ir Dievui, nes pyktį Dievui krikščionys labai giliai nuslepia. Netikime, kad „turime teisę“ pykti ant Dievo, kad galime jausti Jam nuoskaudą, nors jausmai nepriklauso nuo mūsų valios. Netekę artimo žmogaus, mes linkę verčiau pulti į depresiją negu prisipažinti, kad nepajėgiame atleisti Dievui, už tai, kad iš mūsų jį atėmė (kaip ir mirusiam – kad išėjo ir mus paliko).

Betgi Jonos knygoje yra pavyzdys, kad Dievas neįsižeidžia dėl mūsų neigiamų jausmų. Negana to, net kai mes tuos jausmus slopiname ir apsimetame, jog viskas gerai, Jis skatina mus, tuos jausmus išsakyti. Prisiminkime Dievo dialogą su Jona, kai Dievas pasiuntė kirminą ir tas taip pakando moliūgą, kuris saugojo pranašą nuo saulės, jog šis nudžiūvo. Jona nuo karščio alpo ir šaukėsi mirties. Tačiau Dievas uždavė jam klausimą, ir taip parodė, jog pranašą gniuždo ne nenoras gyventi, bet paslėptas pyktis Dievui.

Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl moliūgo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos.“ (Jon 4,9)

Taigi, pranašas nebijojo pripažinti Dievui, kad yra Jo įžeistas. Tada ir Viešpats jam galėjo parodyti svarbesnę jo susierzinimo priežastį – pyktį ir neklusnumą, susijusį su Jonos misija Ninevėje (Jona, kaip išrinktosios tautos atstovas, negalėjo suprasti, kodėl Dievas nori išgelbėti, apsaugoti „neištikimuosius“).

Panašiai buvo ir pranašams Jeremijui ir Jobui – savo pyktį jie reiškė priekaištais Dievui, o paskui su Juo susitaikė.

Taip ir mums Atleidimo maldoje Dievas nori priminti skausmingas mūsų praeities akimirkas, už kurias Jam atleisti neįstengiame ir parodyti visus mūsų ribotumus, silpnybes, trūkumus, ydas, kurių nenorime Jam atiduoti, kurios kliudo Dievui atleisti.

Kaip melstis

Meldžiantis suprasime, kad per mūsų gyvenimą prisirinko daug tų „kaltinimų“ kitiems. Pirmiausia, tai mums artimiausi žmonės – tėvai, broliai, seserys, nes net nedideli kivirčai su jais skaudina mus labiau negu svetimų žmonių padarytos žaizdos. Tarp asmenų, kuriems turime atleisti, gali būti tolimesni giminaičiai, mokytojai, kaimynai, darbdaviai ir bendradarbiai, mūsų maldos grupės nariai ir pan.

Tėvas Robertas nurodo, kad Atleidimo maldą reikia kalbėti kasdien 30 dienų. Galima padalyti ją į 2 dalis: vieną kalbėti ryte, kitą – vakare. Džiugu, kad jau po 20 dienų patirsime aiškų Dievo atsakymą – palengvės kančia, pasitaisys santykiai su kitais. Meldžiantis, paraštėse arba tarp eilučių galime užsirašyti vardus tų asmenų, kurie yra mus įskaudinę, sužeidę ir kuriuos Dievas dabar mums priminė. Tėvas De Grandis yra minėjęs, kad kai kurie žmonės pasižymėjo net 250 vardų. Jeigu kurių nors Atleidimo maldoje minimų atleidimo pavyzdžiai mums netinka (pavyzdžiui, netvarkingumas ar atleidimas broliams ir seserims, kai esame vienturčiai) – galime aukoti Dievui tą maldą už kurį nors kitą mūsų šeimos, giminės narį ar pažįstamą, kuriam būdinga tokia yda.

Svarbu neužmiršti, kad ir mirusiesiems reikia mūsų atleidimo, todėl paminime Dievui nuoskaudas, patirtas iš jau nebegyvenančių žmonių. Dažnai būtent šias nuoskaudas esame linkę nutylėti, atsiminę, kad „apie mirusiuosius galima kalbėti tik gerai“. Tačiau mūsų dangiškasis Tėvas žino tiesą apie netobulus žmonių santykius, todėl trokšta mums padėti ir primena įvykius, kurie mus su mirusiuoju susiejo skaudžiais prisiminimais. Atleidimo maldoje galima apie tai kalbėti Dievui ir panardinti juos Jo gailestingume.

Esminis tėvo Roberto priminimas yra tai, kad atleidimas – ne jausmo, bet valios sprendimas, tad jį ne visada lydi malonūs išgyvenimai. Įvykusį atleidimą atpažinsime iš vaisių, nes mūsų santykiai pasikeis ir su tuo žmogumi, ir su pačiu savimi, ir su Dievu. Taip pat gali išnykti ir fiziniai negalavimai.

Kad lengviau būtų susitaikyti ir nuoširdžiau atsiverti kuriam nors žmogui, įsivaizduok jį kartu su Jėzumi ir tark Viešpačiui: „Myliu jį, nes Tu jį myli.“

Atleidimas yra visą gyvenimą trunkantis įsipareigojimas, kasdien esame raginami atleisti tiems, kurie mus skaudina ir žeidžia.

Išgydymas ir atleidimas

Vienoje per forumą vykusioje vidinio išgydymo konferencijoje tėvas R. De Grandis priminė, kad net nesąmoningas, nesuvoktas negebėjimas atleisti atsiskleidžia fizinėje srityje ligomis, negalavimais, bejėgiškumu ir pan. Paklaustas, ar tai reiškia, kad visų ligų priežastis yra mūsų žaizdos ir neatlaidumas, jis taip atsakė:

– Ne, ne visos. Yra daug ligų, kurias sukelia užteršta aplinka, darbas kenksmingomis sąlygomis ir kitos sveikatai nepalankios aplinkybės. Pašalinę tas išorines priežastis, pamatysime, kad yra ir vidinių priežasčių, o jų šaknys – mūsų emocijos. Kai žmogų ištinka fizinis negalavimas, pirmiausiai pažvelkime į jo emocijas. Jungtinėse Valstijose ligoniams, sergantiems nepagydoma liga, atliekamas psichologinis testas. Iš jo psichologai sprendžia apie paciento asmenybės būklę. Kadangi kiekvienas asmuo turi silpnybių, testai gali parodyti, kuris pacientas (net jo nepažįstant) mirs, sakysim, nuo vėžio. Ir beveik šimtu procentų diagnozė pasitvirtina.
Skirtingos asmenybės turi skirtingas silpnąsias ir stipriąsias puses. Vienas garsus psichologas yra pasakęs, kad vėžiu serga vadinamieji „geri žmonės“ – turintys stiprų savo kaltės suvokimo ir pykčio sau jausmą, kuris gali sukelti vėžį. Pyktis ant kitų ir neatleidimas gali tapti širdies ligų priežastimi. Tai sutampa su mano patirtimi, įgyta daugelį metų meldžiantis už žmones.
Žmogus, sužinojęs, kad serga vėžiu arba kad jam gresia priešinfarktinė būsena, turi daug laiko skirti atleidimo darbui.
Pasimeldęs už žmones, daugeliui jų pavedu kasdien kalbėti Atleidimo maldą. Patariu joje atiduoti Dievui visus „kaltininkus“, kuriuos Dievas mums primins. Jeigu žmogus nuosekliai, ištvermingai kalbės šią maldą, netrukus jo gyvenime pasirodys nuostabūs atleidimo vaisiai. Visada juos raginu ją kalbėti bent 30 dienų, bet paprastai jau po 20 dienų pradeda ryškėti Dievo malonės veikimą: pradedama sveikti, atsiranda vidinis džiaugsmas.

Taigi, šios maldos autorius tėvas Robertas De Grandis SJ pataria kalbėti ją visus, trokštančius patirti Dievo išgydymą. Taip pat prašo paskatinti ją kalbėti ligonius ligoninėse, globos namuose. Vykdydami Dievo įsakymą, kurį kartojame kasdien maldoje „Tėve mūsų“: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Atleidžiame ir atsiveriame Dievo palaiminimui ir malonei, kurią Viešpats trokšta mums suteikti.

Šis tekstas parengtas pagal knygelę „Atleidimo malda“

Autorius Robert DeGrandis SSJ
Leidimo metai 2016 m.
Versta iš lenkų k. Vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė

http://katalikuleidiniai.lt/produktas/atleidimo-malda/