Giesmė einant į VIII-ąją stotį:
Sutikęs būrį moterų graudingų,* Jėzus ramina verkiančias gailingai.
Liūdinčias guodžia, surakintas skausmo* iš meilės jausmo.
27 Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo.
28 Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!
29 Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’
30 Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus!
31 Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
Lk 23
8-oji stotis. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
Jeruzalės moterys, pamačiusios šią siaubingą procesiją, pravirksta iš natūralios moteriškos užuojautos. Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums gerai žinomus žodžius:
”Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų”.
Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau sustato dalykus į savo vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug svarbiau negu užuojauta kitam yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių. Juk būtent mūsų nuodėmės yra šios kruvinos kelionės į Kalvariją priežastis ir todėl kiekvienąkart, kai apmąstome Jėzaus kančią, pirmiausia turėtume apverkti “save ir savo nuodėmes”, dėl kurių Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Priešingu atveju mūsų ašaros ne tik nebus nušluostytos, bet liks bevaisės ir amžinybėje.
Jėzaus akyse spindi kančia, nes žmogus nesuvokia amžinybės, kurią Jis dabar nupelno jam, vertės.
Viešpatie, tegul kiekvienos mano dienos svarbiausias klausimas bus: “O kokią vertę tai turės amžinybei?”
Išmokyk mane surikiuoti dalykus pagal tikrąją jų vertę.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų.
