Loading...

Paskutinė Jėzaus savaitė

Paskutinė Jėzaus savaitė

Straipsnis iš 2012 m. „Bažnyčios žinių“ 11 nr.
remdamiesi 2009 m. Vokietijoje pasirodžiusia Michaelio Hesemanno knyga „Jėzus iš Nazareto“ istorikai atkuria Jėzaus paskutiniąją savaitę

Išankstinės pastabos

Prieš šio skyriaus apžvalgą pravartu pateikti dvi pastabas, padėsiančias geriau suprasti autoriaus poziciją.
1) Pasak Hesemanno, Jėzus nukryžiuotas 30-aisiais metais. Pagal Mėnulio kalendorių, kurio laikėsi oficialioji šventykla, nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos
duonos šventės diena, tais metais buvo balandžio 8-oji ir sutapo su šabo diena. Vadinasi, avinėliai šventykloje buvo skerdžiami penktadienį, o vakare valgoma Paschos vakarienė. Ta data yra pagrindas, leidžiantis autoriui chronologiškai rikiuoti įvykius iki Jėzaus nukryžiavimo. Prie datavimo problemos grįšime vėliau.
2) Savo knygoje autorius atkreipia dėmesį į kintantį tyrinėtojų požiūrį į Jono evangeliją. Atsisakoma nuomonės, kad Jono evangelija istoriškai mažiausiai
patikima. Kaip tik priešingai, naujausi archeologiniai radiniai patvirtino stulbinantį ir netikėtą Jono evangelijos tikslumą. Autorius šiuo atžvilgiu pateikia dvi
ištaras:
a) Jono evangelija yra tiesioginio liudytojo kūrinys, kaip visada ir teigė Bažnyčios tradicija;
b) Jono evangelija yra vadinamoji Ergänzungsevangelium („papildančioji evangelija“), t. y. Jonas ją parašė jau turėdamas prieš akis kitas tris evangelijas, todėl nutarė ten pateiktos medžiagos nekartoti, bet ją papildyti ir patikslinti. Pagrindinis papildomas turinys yra Jėzaus mokymai, skirti artimiausiems mokiniams, taip
pat keli Jėzaus gyvenimo epizodai, chronologinių duomenų patikslinimas ir pan. Iš to išplaukia tokia taisyklė: ten, kur sinoptikų ir Jono evangelijos istoriniai
duomenys skiriasi tiek, kad jų neįmanoma suderinti, patikimesnė yra Jono evangelija.

Istorinis kontekstas

Istorinio konteksto dėlei pirma keli istoriniai duomenys. Šventykloje per metus pasidarbuodavo 7000 kunigų ir 10 000 levitų. Prekyba aukojimui reikalingais
gyvūnais gyvulių augintojams ir pardavėjams buvo pelninga, tebesitęsiančioje šventyklos statyboje dirbo 18 000 darbininkų, amatininkų ir pan. Visi buvo
pavaldūs nedidelei pasiturinčių kunigų ir pasauliečių grupei, sudarytai vien iš sadukiejų. Jai taip pat priklausė šventyklos vyresnysis, kuriam buvo pavaldi
šventyklos policija, taip pat trys ar keturi iždininkai, penki ar šeši šventyklos prižiūrėtojai, išmanantys kulto ir teisės klausimus.
Po Erodo mirties ir Archelajaus nušalinimo romėnai vadovauti Judėjos gyventojams patikėjo sadukiejų aristokratijai ir vyriausiesiems kunigams. Pastariesiems buvo patikėta pareiga laiduoti provincijoje ramybę ir viešąją tvarką bendradarbiaujant su okupacine valdžia. To neatliekantis vyriausiasis kunigas būdavo be ceremonijų
nušalinamas.
Manoma, kad Jeruzalėje anuo metu gyveno 80 tūkst. gyventojų. Į Paschos šventę iš visos šalies ir diasporos suplūsdavo apie 400 tūkst. piligrimų. Kas turėdavo
giminių, apsistodavo perpildytuose namuose privačiuose žemės sklypuose. Kiti įsikurdavo už miesto sienų baltų palapinių miesteliuose. Suprantama, kad tokioje grūstyje kildavo neramumų pavojus. Šventyklos aristokratija visomis išgalėmis stengdavosi užkirsti tam kelią. Be to, per šventes savo būstinę į Jeruzalę perkeldavo ir Pilotas su keliomis kohortomis romėnų legionierių.

Betanijos problema

Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutinį kartą į Jeruzalę švęsti Paschos Jėzus patraukė apie 30-ųjų metų kovo vidurį. Pakeliui sustojo
Užjordanės Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Štai čia ir iškyla vadinamoji Betanijos problema.

Kaimelis tokiu pavadinimu tikrai egzistavo prie Alyvų kalno, bet Užjordanėje? Jau III a. po Kr. Origeną trikdė, kad ten nėra šitaip vadinamos vietovės. Nuo
to laiko niekam ir nepavyko už Jordano įtikimai identifikuoti gyvenvietės, kuri evangelijoje vadinama „Betanija“. Hesemannas atkreipia dėmesį į įdomų sprendimą, pasiūlytą Naujojo Testamento tyrinėtojo Briano J. Capperio iš Canterbury Christ Church University.

Capperis tikina, kad „Betanija“ iš pradžių buvusi ne kokia nors gyvenvietė, bet institucija, esenų socialinės pagalbos namų bei gyvenviečių tinklo dalis – bethanya, paraidžiui: „vargšų namai“, kur esenų „ordino“ nariai, remiami turtingų geradarių, rūpindavosi vargšais. Tinklas buvęs dalis esenų siekio steigti naują, teisingą
ir dievobaimingą visuomeninę tvarką, vadintą „Naująja Sandora“.

Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutinį kartą į Jeruzalę švęsti Paschos Jėzus patraukė apie 30-ųjų metų kovo vidurį. Pakeliui sustojo
Užjordanės Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Štai čia ir iškyla vadinamoji Betanijos problema.

Kaimelis tokiu pavadinimu tikrai egzistavo prie Alyvų kalno, bet Užjordanėje? Jau III a. po Kr. Origeną trikdė, kad ten nėra šitaip vadinamos vietovės. Nuo
to laiko niekam ir nepavyko už Jordano įtikimai identifikuoti gyvenvietės, kuri evangelijoje vadinama „Betanija“. Hesemannas atkreipia dėmesį į įdomų sprendimą, pasiūlytą Naujojo Testamento tyrinėtojo Briano J. Capperio iš Canterbury Christ Church University.

Capperis tikina, kad „Betanija“ iš pradžių buvusi ne kokia nors gyvenvietė, bet institucija, esenų socialinės pagalbos namų bei gyvenviečių tinklo dalis – bethanya, paraidžiui: „vargšų namai“, kur esenų „ordino“ nariai, remiami turtingų geradarių, rūpindavosi vargšais. Tinklas buvęs dalis esenų siekio steigti naują, teisingą ir dievobaimingą visuomeninę tvarką, vadintą „Naująja Sandora“.

Kas tie esenai? Tai vienas iš trijų sąjūdžių, išsikristalizavusių po pergalingo Makabiejų sukilimo. Kiti du – sadukiejai ir fariziejai. Glaustai prisiminkime:

Sadukiejai (iš hebr. saddiq – „teisusis“) nuo II a. pr. Kr. sudarė krašto aristokratiją ir kilmingąjį kunigų luomą. 70 narių turinčiame sinedrione jie turėjo daugumą. Atmetė tradiciją ir pripažino tik rašytinį Įstatymą – Torą. Jų galios centras ir tikėjimo turinys buvo šventykla ir jos apeigos.

Jiems oponavo fariziejai (iš hebr. perushim – „atskirieji“),  kilę iš chassidim, „pamaldžiųjų“, kartu su Makabiejais kovojusių dėl šventyklos. Bet paskui jie atmetė valdovų šeimą ir sadukiejų elitą kaip per daug prisitaikančius. Skrupulingai laikėsi Toroje nurodytų valgio ir švarumo nuostatų, taip pat 613 valgio ir švarumo įsakymų, pateiktų Halachoje, „sakytinėje Toroje“, t. y. tradicijoje.

Esenai (iš aram. chase – „pamaldus“) irgi kilo iš chassidim sąjūdžio, tačiau valdantiesiems buvo dar nepakantesni už fariziejus. Uzurpatoriumi laikė ir karalių
ne iš Dovydo namų, ir vyriausiąjį kunigą, kilusį ne iš Aarono giminės. Tai, kad vyriausiasis kunigas iš Hasmonėjų giminės ir sadukiejai kontroliavo Jeruzalę ir
šventyklą, jų steigėjas, „teisumo mokytojas“, laikė laikina blogio jėgų pergale prieš mesijo atėjimą.

Esenai, tiesą sakant, laukė dviejų mesijų – tikrojo žydų karaliaus, galinčio kilti tik iš Dovydo namų, ir tikrojo vyriausiojo kunigo (kunigo mesijo), kilsiančio iš Aarono namų. Hesemannas atkreipia dėmesį, kad esenai, trokšdami laiku atpažinti ir paremti abu mesijus, palaikė artimus ryšius su Dovydo ir Aarono palikuonių šeimomis, vadinasi, turėjo žinoti apie Jėzų ir Joną Krikštytoją nuo jų gimimo. Hesemannas taip pat atkreipia dėmesį, kad Juozapas Flavijus esenų bendruomenę apibūdina kaip vėlesnių krikščioniškųjų ordinų pirmtakę: esenai niekinę turtus, bendrai dalijęsi nuosavybe, kiekviename mieste būta bendruomeninių namų, kur esenas galėdavo rasti viską, ko reikia gyvenimui. Be to, jie rūpinęsi vargšais. Hesemannas taip pat mini, kad viename esenų ritinyje,
rastame Kumrano olose, kalbama apie tris vietoves, įkurtinas į rytus nuo Jeruzalės, kur tapusieji nešvariais galėtų apsivalyti ir pralaukti nustatytą laiką, kol
jiems bus leista įžengti į šventyklą. Visus reikiamus kriterijus, tokioms vietoms keliamus vadinamajame „Šventyklos ritinyje“, atitinka trys gyvenvietės pietrytiniame Alyvų kalno pakraštyje: En Šemešas, Betfagė ir Betanija. Pro šias gyvenvietes kelias iš Jericho vedė į Jeruzalę, kur rinkdavosi didžiuma piligrimų, norinčių išvengti kelionės per agresyvokai nusiteikusią Samariją.

Todėl spėtina, kad būtent čia esenai buvo įsteigę savo „Naujosios Sandoros“ „socialines stotis“. Čia piligrimai galėdavo pasiruošti įžengti į šventyklą ir čia
tikriausiai taip pat būdavo rūpinamasi vargšais. Pasak Capperio, tokie namai buvę vienu metu piligrimų namai, vargšų virtuvės ir ligoninės.

Kas tą patvirtina? Pirma, evangelijose minimi Betanijos prie Alyvų kalno gyventojai: Lozorius ir jo seserys Marija ir Morta. Visi drauge gyveno celibatiškai. Suaugusiajam nevesti ar neištekėti tarp žydų daugiau negu neįprasta, galiausiai ankstyva santuoka ir vaikų gimdymas laikyti tiesiog pareiga Dievui. Vienintelė išimtis buvo esenai, pasak Juozapo Flavijaus, santuoką menkai vertinę ir daugiausia gyvenę celibatiškai.

Antra, Simonas Raupsuotasis, kurio namuose yra viešėjęs Jėzus. Tai, kad Simonas Raupsuotasis Betanijoje turėjo namus, patvirtina gyvenvietės kaip esenų kolonijos, skirtos kulto požiūriu nešvariesiems, pobūdį. Ir nesvarbu, kad Simonas buvo fariziejus, mat esenai simpatizavo fariziejams, jų bendras priešininkas
buvo sadukiejai.

Trečia, 1951 m. Betanijoje dominikonų archeologas tėvas Pierre‘as Benoit atrado didelę mikvą, panašią į aptiktas Kumrane ir Jeruzalės esenų kvartale. Įrenginys
buvo per didelis, kad būtų buvęs skirtas asmeniniams tikslams. Viskas rodo, kad mikva priklausė esenų piligrimų namams. Visiškai galimas daiktas, kad kita beth anya, skirta į Jeruzalę keliaujantiems maldininkams, buvo rytiniame Jordano krante priešais Jerichą, teikusį gerą progą šiame paskutiniame piligriminės kelionės etape dvasiškai ir kūniškai apsivalyti ir prireikus pasinaudoti esenų socialinės rūpybos paslaugomis.

Lozoriaus prikėlimas iš numirusių

Užjordanės Betanijoje Jėzų iš Betanijos prie Alyvų kalno pasiekia prašymas skubėti į pagalbą susirgusiam Lozoriui. Jėzus dvi dienas uždelsia. Kodėl? Gal kad
jau buvo sumanęs duoti sukrečiantį ženklą, nedviprasmiškai atkreipiantį dėmesį į jo mesijiškumą. Taip ir įvyksta. Anot Jono, daug žydų įtikėjo, garsas apie
tai, matyt, pasiekė ir Jeruzalę. Sunerimo ir šventyklos vyresnybė. Ko jau ko, bet neramumų, kuriuos galėjo sukelti kandidatas į mesijus, ji tikrai netroško. Be
to, pasak Jono evangelijos, Jėzus jiems jau seniai buvo žinomas kaip ramybės drumstėjas, tereikia prisiminti prekiautojų išvarymą iš šventyklos viešosios veiklos
pradžioje prieš trejus metus. Veikiausiai tas faktas ir tapo dingstimi surengti teismo procesą.

Aptardamas Lozoriaus prikėlimą, Hesemannas atkreipia dėmesį į vieną smulkmeną, dar kartą patvirtinančią Jono evangelijos tikslumą. Toje vietovėje uolienoje
iškalti štolnės pavidalo kapai, datuojami I a., būdavo akmenimis ne užritinami, bet užkišami. Tad Jono evangelijoje vartojamas žodis „nuimti“ (pažodžiui:
„nukelti“), o ne „nuritinti“ labai tiksliai atitinkąs istorinę realybę.

Lozoriaus prikėlimo iš numirusių įvykis, buvęs lyg sprogmuo Mesijo laukimo įkaitintoje aplinkoje per šventes, per kurias suplūsta iki pusės milijono tikinčiųjų,
tikrai galėjo paskatinti šventyklos vyresnybę imtis veiksmų. Taigi, pasak Jono, sušaukiama teismo taryba. Štai čia iškyla suderinamumo su sinoptikų
duomenimis problema – kada buvo sušaukta teismo taryba, pasmerkusi Jėzų myriop: po Lozoriaus prikėlimo, kaip rašo Jonas, ar po Jėzaus suėmimo, kaip teigia
sinoptikai?

Kada buvo sušauktas sinedrionas?

Anot sinoptikų, teismo taryba Jėzaus teisti naktį susirinko Kajafo namuose, Jėzų naktį suėmus Alyvų kalne. Jonas, priešingai, teigia, kad Jėzų pirma tardo Anas,
paskui Kajafas, tada Jėzus iškart perduodamas Pilotui. Lemtingas sinedriono posėdis, kai nutarta Jėzų nužudyti, anot Jono, įvykęs tarp Lozoriaus prikėlimo ir Jėzaus patepimo Betanijoje. Hesemannas tvirtina: formalus teismo procesas su galiojančiu nuosprendžiu negalėjo įvykti naktį po Jėzaus suėmimo, nes būtų prieštaravęs žydų teisei ir papročiams. Toks teismo tarybos posėdis būtų turėjęs vykti Aptašytųjų akmenų salėje arba atitvertoje Karališkosios kolonų salės zonoje šventyklos rajone. Tos vietos naktį prieinamos tik budintiems levitams. Be to, naktiniai teismo posėdžiai būtų prieštaravę papročiams. Negana to, sprendimai, susiję su mirties bausme, niekada nebūdavo priimami apklausos dieną, visada tik kitą dieną. „Dėl šios priežasties teismo procesai, susiję su mirties bausme, niekada neturi vykti dieną prieš šabą ar dieną prieš šventę“, – nurodoma Mišnoje. O penktadienis, pagal žydų skaičiavimą, prasidėjęs ketvirtadienio vakarą, buvo diena ir prieš šabą, ir prieš Paschos šventę.

Pasak Hesemanno, Lukui kai kurie neatitikimai tikriausiai krito į akis, nes jis teismo procesą nukelia į rytą ir neužbaigia jo nuosprendžiu. Bet tada tampa
neįmanoma sutilpti į realistišką chronologinį laikotarpį. Per šešias valandas turi įvykti per daug įvykių: sinedriono posėdis, Jėzaus perdavimas Pilotui, jo pirmasis tardymas, vedimas pas Erodą, antras pokalbis su Pilotu, pasmerkimas, nuplakdinimas, kryžiaus nešimas ir nukryžiavimas.

Hesemannas atkreipia dėmesį, kad būtent todėl žydų istorikas Geza Vermesas padarė išvadą, jog anos nakties įvykius įtikinamai perteikia vienintelis Jonas, kuris
„remiasi patikimesne tradicija… Jo chronologinis planas prasmingas, o sinoptikų ne.“

Tolesni įvykiai

Pasak Jono, teismo taryba, išgirdusi apie Lozoriaus prikėlimą, nutarė Jėzų nužudyti. Sužinojęs apie pavojų, Jėzus pasitraukė į miestelį, vadinamą Efraimu (Jn
11, 54). Ši vietovė, šiandien vadinama et-Taijibe, yra už 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Jeruzalės. Gyvenvietė įsikūrusi ant vienos viršūnės rytiniame kalnyno šlaite. Iš ten atsiveria platus vaizdas į pietus ir galima iš tolo pastebėti persekiotojus. Tai dar viena labai realistiškai tiksli Jono evangelijos detalė.

Jėzus pasitraukia, žinoma, ne iš baimės. Jis pats yra nustatęs savo mirties valandą – penktadienį, kai šventykloje skerdžiami avinėliai, – tad per ankstyvas areštas ir mirtis būtų tiesiog sugriovę jo planus.

Sekmadienį, 30-ųjų metų balandžio 2-ąją, „šešioms dienoms belikus iki Velykų“ pagal Joną (12, 1) arba porai dienų pagal sinoptikus (Mt 26, 1 ir Mk 14, 1), Jėzus
grįžta į Betaniją prie Alyvų kalno. Dabar Simono Raupsuotojo namuose įvyksta tai, ką britų Naujojo Testamento tyrinėtojas Brianas J. Capperis vadina Jėzaus
patepimu karaliumi.

Čia pravartu tarti keletą žodžių apie Jėzaus santykius su esenais. Jei esenai išties atidžiai stebėjo Dovydo ir Aarono palikuonių šeimas, norėdami iš anksto identifikuoti galimus kandidatus į mesijus, tai bent nuo tada, kai pradėjo veikti viešai, Jėzus tikrai turėjo atsidurti tarp jų. Pasak Carsteno Peterio Thiedės, sąlyčio tarp Jėzaus ir esenų neabejotinai būta jau vien todėl, kad Jėzus troško užkalbinti visus žydus ir jų sąjūdžius, tarp jų ir esenus. Tačiau Jėzus dėl savo laikysenos, pavyzdžiui, šabo atžvilgiu esenams turėjęs atrodyti pavojingas liberalas, su kuriuo būtina kovoti. Thiedė teigia, jog ne be pagrindo dažnai spėjama, kad esenai, Naujajame Testamente išnyrantys kaip „erodininkai“, Jėzaus priešininkai, visada pasirodo su fariziejais, bet niekada – su sadukiejais. Thiedė priduria, jog tik po prisikėlimo ankstyvoji krikščionių bendruomenė patraukė dalį esenų į savo pusę.

Tačiau jei Lozorius, Marija ir Morta priklausė esenų bendruomenei, kaip tikina Capperis, tai scena po Lozoriaus prikėlimo iš numirusių, kai Marija išpylė ant
Jėzaus tepalo (Mk 14, 3; Jn 12, 3), vis dėlto rodo, kad esenų nusistatymas Jėzaus atžvilgiu mažų mažiausiai nebuvo vieningas ar bent pakito anksčiau – kad ir po
Lozoriaus prikėlimo iš numirusių ir iki Jėzaus paskutinio įžengimo į Jeruzalę. Tepalo buvo „svaras“, kiekis didokas, o ir kainavo nemažai – tris šimtus
denarų. Ši suma atitinka padienio samdinio metines įplaukas. Jei Lozorius, Marija ir Morta tarnavo esenų karitatyvinėje įstaigoje, tai suprantamesnė tampa ir
mokinių pastaba, kad tuos pinigus būtų buvę geriau išdalyti vargšams, t. y. panaudoti karitatyviniais tikslais namų veikloje.

Anot Capperio, Marija šiuo savo veiksmu atliko karališkojo patepimo ritualą šitaip paskelbdama, kad Jėzus iš Nazareto tikrai esąs Mesijas, Pateptasis, išgelbėsiantis pasaulį. Capperis rašo: „Marija paskelbė Jėzų vargšų Mesiju, esenų karitatyvinių įstaigų Judėjoje tinklo, turėjusio padėti pamatą naujai, teisingai visuomeninei tvarkai, vadintai Naująja Sandora, galva.“ Marija tokio veiksmo tikrai negalėjo atlikti, pirma negavusi savo bendruomenės pritarimo. Sunku pasakyti, kiek pagrįstas toks spėjimas, tačiau samprotavimai apie esenų namus ir Jėzaus santykių su esenais gija tikrai įdomi. Jei tiesa, kad Betanija prie Alyvų kalno buvo paslaugų piligrimams centras, galima įsivaizduoti, kad tomis dienomis jis buvo prigrūstas Jeruzalėn plūstančių maldininkų. Lozoriaus prikėlimas tebebuvo šviežias visų atmintyje, ir galima įsivaizduoti, kaip jie visi turėjo degti viltimi, kad pagaliau sulaukė Mesijo.

Įžengimas į Jeruzalę

Kitą dieną, pirmadienį, 30-ųjų metų balandžio 3-iąją, Jėzus kaip pateptasis Mesijas – Karalius įžengia į Jeruzalę. Spėtina, kad jis ir jo mokiniai esenų gyvenvietės didžiojoje mikvoje atliko ritualinį apsiplovimą. Jeruzalę jis pasiekė keliu per Betfagę, dar vieną esenų gyvenvietę. Pakeliui pasiuntė mokinius į kaimą (galbūt priklausantį tai pačiai esenų bendruomenei), kad atvestų asiliuką, ant kurio įjojo išpildydamas Zacharijo pranašystę apie ateinantį taikos karalių: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (9, 9).

Gali būti, kad jį lydėjo ne tik mokiniai, bet ir įsiaudrinę bei džiūgaujantys esenų „vargšų namų“ gyventojai, ir ten apsistoję piligrimai: „Taigi dabar liudijo apie jį
minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių“, – tikina Jonas (12, 17). Palydos užsidegimas, garsas apie Jėzų ir inscenizacija, galimas daiktas, užkrėtė ir žmones Jeruzalėje. Entuziastingo sutikimo sceną savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalyje visais aspektais puikiai išgvildeno
popiežius Benediktas XVI. Jėzus buvo sutiktas kaip lauktasis Mesijas, atėjęs išpildyti savo tikrosios paskirties. „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas
Žmogaus Sūnus“, – pasakė jis vienoje iš paskutinių viešųjų kalbų helenistams. Mokiniai tikriausiai tai suprato kaip užuominą apie greitą triumfą ir nelabai
kreipė dėmesį į tolesnius Jėzaus žodžius apie pakėlimą nuo žemės (plg. Jn 12, 23; 32). Niekas dar nė nenutuokė, kad per šią Paschos šventę jis bus tikrasis
paaukotas avinėlis.

Sambrūzdis Jėzaus jau tykančiai šventyklos vyresnybei turėjo sukelti nerimą. Todėl Jėzus, įžengęs į Jeruzalę, greitai pasišalino nuo minios. Jonas nieko
nemini apie prekiautojų išvarymą, mat tai įvyko, jo teigimu, Jėzaus viešosios veiklos pradžioje. Turint prieš akis visą kontekstą, Jono versija čia irgi atrodo
įtikimiausia. Artimiausias dienas Jėzus praleido Betanijoje, šventyklą aplankydamas tik lydimas keturių artimiausių mokinių – Petro, Jokūbo, Jono ir Andriejaus
(Mk 13, 2). Grįždamas vakare atgal pakeliui jis jiems pranašavo apie karus, persekiojimus ir galiausiai apie savo sugrįžimą.

Datavimo problema

Skaitytojui į akis krinta prieštaringi chronologiniai duomenys evangelijose. Štai sinoptikai sekmadienį įvardija kaip likus „porai dienų“ iki Velykų (plg. Mk
14, 1). Taigi tuo remiantis Paschos šventė turėjo būti jau antradienį. Jėzaus mokiniai „pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis“, teiraujasi Jėzaus, kur paruošti Velykų vakarienę (Mk 14, 12; Mt 26, 17; Lk 22, 7). Labai keistas klausimas, nes žydai Paschos vakarienę, seder, valgo tos šventės išvakarėse. Likusiomis šventinės savaitės dienomis valgoma tik „nerauginta duona“. Dar painiau pasidaro, kai Jono evangelijoje žydai Didįjį penktadienį vengia Piloto pretorijaus, „kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį“ (Jn 18, 28), o evangelistas įvardija Jėzaus nuteisimo laiko momentą: „Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą“ (Jn 19, 14).

Hesemanno akimis, tuos prieštaringus duomenis paaiškinti nesunku. Atradus esenų raštiją Kumrano olose, paaiškėjo, kad Jėzaus laikų Jeruzalėje taikyti du kalendoriai:

a) Egzistavo Saulės kalendorius, juo naudojosi esenai. Pagal jį kiekvienas mėnuo visada prasidėdavo trečiadienį. Taigi nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos
duonos šventės diena, visada būdavo trečiadienis, o Paschos vakarienė būdavo valgoma antradienio vakarą. Toks kalendorius teikė vieną didelį privalumą:
pasirengimo Paschai diena, kai skerdžiami avinėliai, niekada nesutapdavo su šabu, ir taip išvengta su tuo susijusių komplikacijų.

b) Oficialioji Jeruzalė, t. y. šventykla, taikė Mėnulio kalendorių. Remiantis šiuo kalendoriumi, nisano 1-oji prasidėdavo su pirma pavasario jaunatimi, o nisano
15-oji atitikdavo pirmą pavasario pilnatį. 30-aisiais metais nisano 15-oji sutapo su balandžio 8-ąja – šabu. Aukojimo avinėliai šventykloje buvo skerdžiami išvakarėse – penktadienį. Penktadienio vakarą valgyta ir seder vakarienė. Turint prieš akis šventyklos kalendorių, mokinių klausimas „pirmąją Neraugintos
dienos dieną“ (pagal esenų kalendorių), trečiadienį, kur paruošti Velykų vakarienę, tampa suprantamas ir prasmingas.

Jėzus nešventė nei esenų, nei fariziejų bei sadukiejų seder vakarienės, jis net visiškai atsisakė avinėlio aukojimo, nes pats turėjo tapti paaukotu avinėliu.
Jėzus mokiniams nurodo: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur man skirtoji menė, kurioje su mokiniais galėčiau valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį…“ (Mk 14, 13–15). Kas galėjo būti tas žmogus, nešinas vandens ąsočiu?

Hesemanno atsakymas toks pat, kaip Carsteno Peterio Thiedės knygoje „Petras“, beje, Katalikų interneto tarnybos išleistoje ir lietuvių kalba. Pasak Thiedės, „tai
tikrai keistokas apibūdinimas. Sykiu tas požymis turi pakankamai kristi į akis, kad būtų įmanoma identifikuoti. Kiek žinome, anuomet vandenį nešiodavo tik
moterys, ir paprastai ant galvos. Vyrai vandenį nešiodavo maišuose po pažastimi, ir tai tik tarnai bei vergai. Kadangi čia vandenį neša vyras ąsotyje, spėtina, jog jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra nei moterų, nei tarnų ar vergų, bet kuri yra pakankamai didelė, kad galėtų išlaikyti svečių namus. Tuometinėje Jeruzalėje tai galėjo būti vienintelė grupė – esenai, be tarnaičių, tarnų ir vergų celibatiškai gyvenę ugdymo centruose Kumrane ir Jeruzalėje“ (p. 97).

Taigi vėl eseniškasis pėdsakas. Pasak Hesemanno, Jėzus čia pasinaudojęs savo ryšiais tarp esenų. Visiškai galimas dalykas, turint prieš akis tai, kas apie tuos
ryšius pasakyta anksčiau. Paieškomas šventyklos vyresnybės, Jėzus galėjo imtis tam tikrų saugumo priemonių. Bet, anot Hesemanno, pasirinkti Paskutinei
vakarienei esenų svečių namus Jėzų paskatinti galėjo ir kiti sumetimai: a) kadangi esenai jau buvo atšventę seder vakarienę, visos patalpos ir namai buvo kultiškai švarūs, t. y. jau po išvalymo ceremonijos, lydimos tam tikrų maldų; b) tik čia buvo nuo antradienio vakaro likusios paaukotų avinėlių mėsos ir neraugintos duonos, kurios Jeruzalėje buvo įmanoma gauti tik penktadienį; c) be to, nisano 16-oji išsiskyrė tam tikra simbolika: tą dieną šventykloje kaip deginamoji auka būdavo atnašaujamas omer, pirmasis naujo derliaus javų pėdas, taigi tai būdavo padėkos už duoną šventė (o „Eucharistija“ ir reiškia ne ką kitą, kaip „dėkojimą“). Taigi Paskutinė vakarienė, pasak Hesemanno, įvyko nisano 16-ąją pagal esenų kalendorių, nisano 13-ąją pagal oficialų žydų kalendorių, 30-ųjų metų balandžio 6-ąją pagal mūsų kalendorių.

Paskutinė vakarienė

Jėzus su mokiniais Paskutinę vakarienę valgė Jeruzalės esenų kvartale. Tai rodo ne tik minėtas Jėzaus paliepimas mokiniams surasti vyrą, nešiną vandens
ąsočiu, bet ir pati Paskutinės vakarienės salės vieta, kurią 2009 m. gegužės 12 d. aplankė popiežius Benediktas XVI. Paskutinės vakarienės salė yra už 200 metrų
į šiaurę nuo buvusių Esenų vartų tame kvartale, kuriame gyveno esenai. Juozapas Flavijus, anot Hesemanno, teigia, kad esenų sekta rėmė Erodą Didįjį, mat tas nuo valdžios nušalino esenų nekenčiamus Hasmonėjus. Erodas jiems dovanojęs ištisą miesto dalį, į kurį vedė atskiri vartai, vadinamieji Esenų vartai. Esenų kvartalas buvo miesto pietvakariniame kampe, kur vakarinė siena susikerta su pietine. 1977 m. benediktinų archeologas Bargilas Pixneris atrado Erodo laikų vartų likučius tuometinėje Jeruzalės sienoje ir įrodė, kad jie sienoje buvo įrengti vėliau, nei buvo pastatyta pati siena, – matyt, todėl, kad esenams reikėjo atskiro įėjimo į savo kvartalą. Įvairūs vėlesni archeologiniai kasinėjimai nedviprasmiškai patvirtino, kad toje teritorijoje gyventa esenų.

Taigi Paskutinę vakarienę Jėzus šventė esenų svečių namuose. Hesemannas pastebi, kad Jėzaus itin liberali praktika turėjo iš pradžių atstumti daug konservatyvių sektos sekėjų. Tačiau, kita vertus, esenai turėjo ir suprasti, kad atėjus Mesijui visa bus kitaip. Juk griežtos kultinio švarumo taisyklės buvo tik pasirengimas artėjančiai Dievo Karalystei ir nebegalios stojus malonės ir atleidimo metui. O Jėzus, kaip Dovydo palikuonis, buvo rimtas kandidatas į mesijus. Negana to, parodė jiems daug savo mesijiškumo ženklų.

Hesemannas atkreipia dėmesį į Mt 11, 5, kur Jėzus atsako Jono Krikštytojo mokiniams, ar jis tas, kuris turi ateiti: „…aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena.“ Vienas ketvirtoje Kumrano oloje atrastas fragmentas kone
žodis į žodį sutampa su ta ištara: „Jis… atvers akliesiems akis, ištiesins sulenktuosius… išgydys mirtinai sergančius, prikels mirusiuosius, kenčiantiems skelbs
gerąją naujieną.“ Jėzus savo darbais esenams tarsi prikišamai rodė esąs Mesijas. Jei Capperio hipotezė teisinga, įsivaizduokime, kokio poveikio ženklas turėjo
būti Lozoriaus prikėlimas esenų kolonijoje. Galbūt būtent tai galutinai ir nulėmė spėjamą Jėzaus patepimą Karaliumi Betanijoje. Anot Hesemanno, tai, kad Paskutinė vakarienė buvo švenčiama esenų svečių namuose, paaiškina, kodėl dalyvavo mokiniai, bet ne moterys, nuolatos lydėjusios Jėzų. Pagal esenų ordino taisykles moterys negalėjo dalyvauti bendruomeniškuose valgymuose. Tų taisyklių fone suprantamesnis tampa ir mokinių ginčas, kas didesnis, mat jose nustatyta griežta seka užstalėje: „Kunigai sėdi pirmieji, paskui vyresnieji, likusieji kiekvienas pagal savo rangą“, – rašoma viename iš Kumrano ritinių. Ir toliau: „Paruošus valgį… kunigas tesukalba palaiminimą ištiesęs ranką virš duonos ir vyno pirmienų.“

Savaime suprantama, įžengiant į esenų kvartalą pirma reikėdavo atlikti įprastinius ritualinius apsiplovimus, galbūt net Bargilo Pixnerio atkastoje esenų mikvoje prie Esenų vartų. Galimas daiktas, kad apie tokias ritualines maudynes Jėzus užsimena prieš mokinių kojų mazgojimą ištardamas žodžius: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10). Pasak autoriaus, evangelijose užsimenama ir apie mokinių „sėdėjimo“ tvarką. Paprastai vadinamasis triclinium, trys stalai, būdavo sustatomi arklio pasagos forma. Mokiniai gulėjo ant jų, kiekvienas pasirėmęs ant kairės rankos. Jėzus užėmė „pirmą vietą“ kairėje puslankio pusėje. Greta jo įsitaisė Jonas ir Petras – abu garbingose vietose. Kiekvienas gulėdavo savo kaimyno pašonėje, atgręžęs į jį nugarą. Norint ką nors šiam pasakyti, kad kiti to neišgirstų, jam tereikėdavo loštelėti atgal ir pasukti galvą.

Jonas, mokinys, kurį Jėzus „mylėjo“ (Jn 13, 23), užėmė vietą, tradiciškai skirtą sūnui. Jei tiesa, kad, pasak Euzebijaus, Ireniejaus, Klemenso ir kitų ankstyvosios krikščionybės autorių, Jonas Efeze miręs natūralia mirtimi netrukus po 100-ųjų metų, vargu ar jis būtų perkopęs daugiau nei devyniasdešimtį metų. Tad Paskutinės vakarienės metu jam galėjo būti 16 ar 18 metų, savotiškas Benjaminas tarp apaštalų, kurie visi jau buvo subrendę vyrai. Galbūt dar ir dėl to jauno amžiaus Jėzus kryžiaus papėdėje patikėjo jam savo motiną.

Paskutinė vakarienė

Paskutinės vakarienės metu iš patalpos pasišalina Judas Iskarijotas. Šventyklos policija nedrįso viešai suimti Jėzaus vengdama galimo sujudimo ir maišto. Todėl
Judo pasisiūlymas atvesti policiją į nakvynės vietą buvo labai priimtinas. Veikiausiai dėl didelės grūsties švenčių dienomis Betanijoje Jėzus iš ten persikėlė į olą,
priklausiusią privačiai alyvmedžių plantacijai ir šiaip naudotai kaip gat-šemanim, alyvuogių spaudykla. Judui pasišalinus, Jėzus įsteigė svarbiausią Bažnyčios
sakramentą – Eucharistiją, simboliškai užbėgdamas į priekį savo kūno paaukojimui ir kraujo išliejimui Didįjį penktadienį. Per Paskutinę vakarienę Jėzus sukalbėjo žydų tradicinę pessach-haggadah (Mk 14, 22) ir valgį užbaigė „Didžiuoju Haleliu“ (Mk 14, 26), kurį sudarė 113–118 ir 136 psalmės. Tada dvylika vyrų išėjo į vėsią naktį.

Pasak Hesemanno, jie pro Esenų vartus nusileido į atšiaurų Hinomo slėnį, simbolizavusį žydams pragarą. Ankstyvaisiais bibliniais laikais kanaaniečiai čia savo
dievams aukodavo vaikus. Žemiau Vandens vartų jis susikirsdavo su Kedrono upelio slėniu, kuriuo žiemą tekėdavo vanduo, kaip vėlgi labai tiksliai pastebi Jonas
(18, 1, pažodžiui verčiant: „Žiemos upelis“). Žydai tą slėnį vadino ir Josafat slėniu, pažodžiui: „Dievas teisia“. Jis driekiasi tarp šventyklos ir Alyvų kalno, kurio
šlaitai dar ir dabar nusėti žydų kapų. Hesemannas rašo: „Pakelėje trys akmeniniai kunigų kapai iš Hasmonėjų ir Erodo laikų. Naktį, kai Jėzus buvo išduotas, jų balkšvas kalkakmenis blyškioje pilnaties šviesoje turėjo boluoti itin vaiduokliškai. Tolumoje lojo šunys. Ore tvyrojo kažkas grėsminga, būsimų įvykių nuojauta. Leisdamasis į „teismo slėnį“, Jėzus brovėsi į giliausią istorijos tamsą.“

Getsemanė

Vietą, kur Jėzus iškentėjo didžiausią mirties baimę, vėl tiksliausiai nurodo Jonas. Lukas pamini tik Alyvų kalną (22, 39), Matas (26, 36) ir Morkus (14, 32) ūkį,
vadinamą Getsemane, o Jonas dar patikslina „anapus Kedrono (žiemos) upelio“ (18, 1). Getsemanė nebuvo tikrinis vardas, taip hebrajiškai vadinta alyvuogių spaudykla, priklausiusi alyvmedžių plantacijai. Alyvuogių spaustuvai paprastai stovėdavo olose. Jei nemanome, kad Jėzus su mokiniais šaltomis balandžio
naktimis ketino miegoti po atviru dangumi, galime tarti, jog galvoje turima būtent tokia ola.

Tik Lukas, gydytojas, pamini medicininę smulkmeną: Jėzus prakaitavęs krauju. Ilgai manyta, jog evangelistas čia vaizdingai sutirština spalvas. Iš tiesų tai
retas fiziologinis reiškinys, vadinamas hematidrosis („prakaitavimas krauju“), pasitaikantis žmonėms, apimtiems didžiulės įtampos (pvz., prievartavimo
aukoms ar nuteistiesiems mirti). Dėl didžiulės vidinės ir išorinės įtampos sutrūkinėja odos kraujagyslės ir kraujas per poras išteka susimaišęs su baimės sukeltu
prakaitu.

Savaime suprantama, kad Jėzus jautė mirties baimę. Tačiau Benediktas XVI savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalyje nurodo dar vieną veiksnį, galėjusį Jėzui
kelti didesnę kančią nei mirties baimė. Jis rašo: „Kaip tik todėl, kad yra Sūnus, Jis nepaprastai ryškiai regi visą purviną blogio upę, visą melo ir puikybės galią,
visą blogio rafinuotumą ir baisumą <…>. Kaip tik todėl, kad yra Sūnus, Jis visu gilumu pajaučia siaubą, visą purvą ir bjaurastį, kurią turės išgerti iš Jam skirtosios „taurės“ – visą nuodėmės ir mirties galią“ (p. 127). Dievo Sūnus, kuriam nieko nėra bjauriau už nuodėmę ir blogį, visa tai „turi įimti savin, kad tai Jame būtų pakirsta ir nugalėta“.

Jėzus suimamas ne be incidentų. Pasirodžius šventyklos policijai, vienas mokinys – pasak Jono, Petras, – nukerta vyriausiojo kunigo tarnui Malkui ausį. Čia Hesemannas toliau iš esmės sutrauktai pakartoja interpretaciją, kurią savo knygoje „Petras“ pateikė Carstenas Peteris Thiedė (p. 72–73). Pasak Thiedės, vardas Malkus yra nabatėjiškos kilmės ir rodo aukštesnį tarno rangą. Petras trumpu kalaviju nukerta jam dešinę ausį. Tokiu veiksmu Petras ne mėgina pasipriešinti šventyklos policininkams, bet atlieka simbolinį aktą, nukreiptą prieš vyriausiąjį kunigą. Mat tarnas atstovaudavo šeimininkui. O, pasak Kun 21, 18, „kunigo tarnybos negali vykdyti tas, kurio kūnas ar veidas sužalotas“. Be to, Petras taikė į dešinę ausį, nes pagal anuometinius fizinės žalos atlyginimo nuostatus dešinė kūno dalis būdavo vertingesnė už kairę. Pasak Thiedės, „žinia akivaizdi: Petras paskelbia vyriausiąjį kunigą esant netinkamą vykdyti tarnybą“. Taip jis nori duoti ženklą: „Vyriausiojo kunigo nebėra, šventyklai niekas nevadovauja, dabar turi prasidėti galutinė mesijinė kova.“

Jei tokia rekonstrukcija teisinga, tai šitai rodo, kad Jėzaus mokiniai nesuprato ar nekreipė dėmesio į išankstines Jėzaus užuominas apie jo laukiančią kančią. Jie ir juolab džiūgaujanti minia, atlydėjusi jį į Jeruzalę, tikėjosi, kad dabar Mesijas regimai sutriuškinsiąs priešus ir įsteigsiąs Dievo Karalystę. Galima įsivaizduoti, kaip turėjo sutrikti Petras, kai, priešingai jo lūkesčiams, Jėzus leidosi suimamas. Tik Morkus mini jaunuolį, kuris, nepaisydamas šalčio, „susisupęs vien į drobulę“, nusekė paskui Jėzų, o šventyklos policijos pačiuptas „išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo“ (Mk 14, 51–52). Pasak Hesemanno, kai kurie egzegetai mano, jog tai buvęs pats Morkus. Apie Morkų žinoma tik tiek, kad jis kilęs iš Jeruzalės pasiturinčios šeimos. Galbūt jo tėvams priklausė ir alyvmedžių
plantacija, ir jis oloje miegojo saugodamas, kad jos neužimtų kiti piligrimai.

Vyriausiojo kunigo rūmuose

Suimtas Jėzus nuvedamas į vyriausiojo kunigo rūmus. Vyriausiasis kunigas Jėzaus nukryžiavimo metais buvo Kajafas, buvusio vyriausiojo kunigo Ano žentas. Anas vyriausiojo kunigo tarnybą vykdė 6–15 m. po Kr., kol buvo nušalintas romėnų vietininko Valerijaus Grato. Nušalinimo daugelis žydų nepripažino ir toliau laikė jį teisėtu vyriausiuoju kunigu. Nuo tada jis veikė kaip savotiškas „pilkasis eminencija“, rūpinęsis, kad ši tarnyba liktų jo šeimos rankose. Šeši iš aštuoniolikos vyriausiųjų kunigų iki Jeruzalės šventyklos sugriovimo buvo kilę iš jo klano.

Kaip minėta, tai, kas tiksliai įvyko 30-ųjų metų naktį iš balandžio 6-osios į 7-ąją, sinoptikai ir Jonas pateikia skirtingai. Pasak įtikimesnės Jono versijos, teismo tarybos posėdis, kuriame Jėzus buvo pasmerktas myriop, įvykęs dar prieš Jėzui įžengiant į Jeruzalę. Istorikai nesutaria, ar sinedrionas romėnų okupacijos
laikotarpiu turėjęs teisę vykdyti mirties nuosprendžius dėl religinių nusižengimų. Stepono užmušimas akmenimis po trejų metų ir svetimautojos laukęs likimas,
nuo kurio ją išgelbėjo Jėzus, tartum rodo, kad tokią teisę jis turėjęs. Tačiau konsulas Liucijus Elijus Sejanas kaip tik 30-aisiais, Jėzaus mirties metais, Romoje
prastūmė potvarkį, kuriuo žydams buvo uždrausta vykdyti mirties bausmes. Tik 31 m. spalį sinedrionas vėl atgavo tą privilegiją. Tad šiuo ribotu laikotarpiu
visiškai galioja Jono įdėti vyriausiajam kunigui į lūpas žodžiai: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi.“ Vadinasi, sinedrionas, nutaręs, kad Jėzus turi mirti, pirma dar turėjo Jėzų praleisti pro romėnų teismo procedūrą.

Pasak Jono, Anas pirma atliko išankstinę apklausą, paskui Jėzų tardžiusio Kajafo strategija akivaizdi. Kad Pilotas apskritai susidomėtų Jėzumi, jį reikia paversti
politiniu kurstytoju. Į religinius žydų reikalus romėnai nesikišdavo. Taigi iš grynai dvasinės pretenzijos į mesijus buvo suręsta politinė pretenzija į sostą. Tam
dingstį davė Mesijo titulo sutapatinimas su žydų karaliaus titulu. Pasak Hesemanno, galimas daiktas, kad Lukas net perteikiąs kaltinimo raštą pažodžiui: „Mes
nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“ (Lk 23, 2).

Pas Pilotą

„Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų“, – toliau rašo Jonas (18, 28). Pilotas rezidavo ištaiginguose Erodo rūmuose Jeruzalės aukštutinio miesto vakariniame pakraštyje. Greta, šiandienės citadelės teritorijoje, stovėjo tvirtovė su galingais bokštais. Čia įsikurdavo romėnų legionierių kohorta, kai Romos vietininkas per šventes perkeldavo savo rezidenciją į Jeruzalę. Dar viena kohorta įsitaisydavo Antonijos pilyje šiaurinėje šventyklos zonoje. Stiprios karinės pajėgos leisdavo greitai ir veiksmingai įsikišti kilus neramumams. Ypač didelis toks pavojus kildavo per Paschą, žydams minint savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos.

Visais aspektais procesą pas Pilotą išnarstė popiežius Benediktas XVI savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalyje (p. 148–161). Hesemannas apsiriboja vos keliomis pastabomis, bet ir iš tų paminėsime tik tris.
Pirma, Pilotą turėjo liesti trečiasis kaltinimo punktas. Mat tik romėnai galėdavo skirti karalius. Kiekvienas, savavališkai pasiskelbęs karaliumi, automatiškai tapdavo maištininku ir būdavo kaltinamas romėnų tautos ir imperatoriaus išdavyste. Už tokį crimen laesae maiestatis nusikaltimą pagal corpus juris civilis buvo baudžiama mirties bausme.
Antra, Pilotas tardo Jėzų. Pasak Hesemanno, Pilotas nemokėjo aramėjiškai, Jėzus – lotyniškai. Kokia kalba vyko tardymas? Hesemanno manymu, tikriausiai
šnekamąja graikų koine. Tai rodytų, kad Jėzus mokėjo graikiškai.
Trečia, į akis krinta tam tikras Piloto svyravimas, neryžtingumas, noras išvengti mirties bausmės įvykdymo Jėzui. Tokią Piloto laikyseną, mūsų akimis, labai
taikliai paaiškino popiežius Benediktas XVI. Jis minėtoje knygoje rašo: „Tačiau atrodo, kad Pilotas šios keistos asmenybės kažkaip prietaringai išsigando. Pilotas, žinoma, skeptikas. Tačiau kaip Antikos žmogus jis vis dėlto skaitėsi su dievų ar bent į dievus panašių būtybių pasirodymo žmogaus pavidalu galimybe. <…> Manau, jog su tokios Piloto baimės galimybe reikia skaitytis: gal tame žmoguje tikrai slypėjo kažkas dieviška? O gal Jį nuteisdamas jis užgavo dieviškąją galią? Galbūt dabar teks laukti šių galybių pykčio? Manau, kad Piloto laikyseną šiame teismo procese paaiškina ne tik tam tikras noras būti sąžiningam, bet ir kaip tik tokie vaizdiniai“ („Jėzus iš Nazareto“, II d., p. 157).

Pasak Hesemanno, Pilotą galutinai apsispręsti privertė žydų žodžiai: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“ (Jn 19, 12). Tai turėjo pataikyti Pilotui į skaudžią vietą. Mat jo padėtis nebuvo tokia jau labai tvirta. Anksčiau Pilotas į Erodo rūmus buvo
liepęs įnešti imperatoriaus paveikslus. Dėl to žydai jį apskundė imperatoriui ir jis buvo priverstas paveikslus grąžinti į Cezarėją. Grasinimas vėl būti apskųstam
imperatoriui jį turėjo neraminti, mat antras skundas galėjo kainuoti pelningą vietininko postą. Imperatorius tikrai nebūtų pagailėjęs prefekto, rimtai
neatsižvelgusio į tokį sunkų crimen laesae maiestatis nusikaltimą. Taigi jam neliko nieko kita, kaip tik Jėzų pasmerkti myriop.

Tad Pilotas paskelbia baisiausią iš visų nuosprendžių: „Ibis in crucem – Eisi ant kryžiaus.“ Pasak Jono, buvo pasirengimo Paschos šventei diena, „apie šeštą valandą“ (19, 13–14), arba apie dvyliktą valandą dienos mūsų laiku.

Nuplakimas

Evangelijose nevaizduojama, kokios kančios Jėzaus laukė. Antikos skaitytojai tai patys puikiai žinojo, nes nukryžiuojama Romos imperijoje būdavo dažnai norint
atbaidyti nuo pasipriešinimo. Prieš nukryžiavimą nuteistieji būdavo nuplakdinami. Jau vien to pakakdavo nuvaryti žmogų į kapus. Nuogai išrengtus nuteistuosius pririšdavo prie žemos kolonos. Stovėdami abipus nuteistojo, du liktoriai („teismo tarnai“) plakdavo, anot Horacijaus, „baisiais plakamaisiais bizūnais“. Tokį bizūną sudarė medinė rankena ir trys odiniai diržai, kurių galuose dažniausiai būdavo pritvirtinti švininiai svarmenys.

Atsižvelgiant į Mozės įstatymą, Judėjoje smūgių skaičius buvo apribotas 39. Tačiau ir to ne vienas nuteistasis nepakeldavo. Kirčiai apnuogindavo kaulus, kitus plakdavo tol, kol imdavo virsti viduriai. Pasak Hesemanno, plakimo inventorius ir kirčių kiekis Melo Gibsono filme apie Kristaus kančią perdėtas, tačiau plakimo padariniai pavaizduoti tokie, kokie būdavo iš tikrųjų.

Kryžiaus kelias

Nuplakdintam Jėzui ant pečių buvo uždėtas kryžiaus skersinis – patibulum, o prie jo pririštos rankos. Jėzus nešė tik patibulum, o ne visą kryžių, kaip dažnai vaizduojama, mat visas kryžius būtų svėręs mažiausiai 120 kg., ir net tvirčiausias nuteistasis nebūtų jo nuvilkęs per miestą ne vieną šimtą metrų. Visi antikiniai šaltiniai liudija, jog nuteistieji per miestą nešdavo patibulum. O ir patibulum svėrė 35–40 kg ir buvo pakankamai sunkus žiauriai nuplakdintam Jėzui. Taigi nenuostabu, kad jis suklupdavo. Todėl kareiviai tiesiog pačiupo iš minios vieną piligrimą iš Šiaurės Afrikos ir liepė jam nešti Jėzaus skersinį. Tai nebuvo kas nors neįprasta. Tas vyras, vardu Simonas, kaip tik su sūnumis tikriausiai ėjo iš „lauko“, t. y. iš palapinių miestelio į vakarus nuo Jeruzalės, į šventyklą.

Ar kelias būtų prasidėjęs nuo Piloto pretorijaus, t. y. nuo Erodo rūmų, ar nuo Hasmonėjų rūmų, atstumas iki egzekucijos vietos siekė maždaug 600 metrų. Paprastai romėnai parinkdavo ilgesnį kelią gyvesnėmis gatvėmis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų nuteistąjį ir įsigąsdintų. Bet kuriuo atveju Jėzaus kryžiaus
kelias vedė pro senuosius Gennath, arba Sodo, vartus, Erodo pastatytus šiaurinėje miesto sienoje, o paskui pro naujuosius Efraimo vartus už miesto.

Golgota

Tai, kad Jėzus buvo nukryžiuotas už miesto vartų, atitinka romėnų paprotį. Pasak romėno Kvintilijano, „kai kryžiuojame nusikaltėlius, pasirenkame judriausias
gatves, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų ir išmoktų bijoti“. Jeruzalėje romėnai neturėjo pastovios vietos mirties bausmei vykdyti, tačiau vietovė prieš
vakarinius vartus siūlėsi jau todėl, kad pro čia į šventyklą traukė piligrimų minios. Gausius praeivius mini sinoptikai, Jonas irgi kalba apie daug žydų.
Pasak Hesemanno, Sodo vartų pavadinimas liudija tos vietovės paskirtį Jėzaus laikais. Netoli buvęs Hiskijos vandens telkinys teikė geras drėkinimo galimybes. Jonas irgi patvirtina: „Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys“ (Jn 19, 41). Kasinėjant iš tiesų atrasta I a. kapų. Tai rodo,
kad tuo metu ta teritorija buvo už miesto sienos, nes pagal žydų nuostatus kapas turi būti ne arčiau kaip 25 metrai nuo miesto.

1967 m. ledi Kathleen Kenyon, 1970–1971 m. Ute Lux ir įvairūs nuo 1960 m. prancūzų, britų ir Izraelio archeologų atlikti kasinėjimai toje vietovėje parodė, kad ta vietovė nuo akmens amžiaus iki Hasmonėjų laikotarpio buvo akmenų skaldykla. Čia būdavo išgaunamas brangus meleke kalkakmenis. Ilgainiui išgaunamo akmens kokybė suprastėjo, todėl skaldykla apleista. Anot Hesemanno, liko tik pailgas, pusmėnulio formos, maždaug aštuonių metrų ilgio, trijų pločio ir penkių metrų aukščio strampas, „akmuo, kurį statytojai atmetė“. Dėl pilkumo ir apvalios formos jis vadintas Golgota (hebr. gulgolet, aram. golgolta, „kaukolė“). Ant jo ir buvo nukryžiuotas Jėzus su dar dviem nuteistais nusikaltėliais.

Nukryžiavimas

Dažnas įsivaizdavimas, kad nukryžiuojant nuteistasis paguldomas ant gatavo kryžiaus, prikalamas ir tada kryžius sunkiai pakeliamas, yra klaidingas. Romėnai,
garsėję praktiškumu, darbuodavosi daug sparčiau ir našiau. Romėnų autorius Artemidoras nukryžiavimą palygino su burių pakėlimu ant laivo stiebo.

Kryžiaus stulpas (stipes) jau stovėdavo tvirtai įvarytas į pagrindą. Nuteistąjį, atvarytą su pririštu patibulum, tereikdavo tik užtempti ant stulpo į viršų. Tai atlikdavo egzekucinė komanda, kurią sudarydavo keturi legionieriai ir šimtininkas (centurio). Patibulum užkėlus ant stulpo ar pritvirtinus prie jo lynais, prie medžio dar būdavo prikalamos pėdos.

Kadangi Jėzus nepajėgė toliau nešti skersinio, budeliai nupjovė virves, kuriomis jis buvo pririštas prie jo, ir davė jį nešti kitam. Taigi nukryžiavimo vietoje Jėzaus laukė skausmingesnis nukryžiavimo variantas. Čia prie skersinio buvo prikalti jo riešai. Anatomiškai stabiliausias taškas, kuriuo patyręs budelis galėdavo pasinaudoti, yra vadinamasis karpalinis kanalas (canalis carpi). Šiuo kanalu eina sensorinis ir motorinis vidurinysis nervas. Skausmas, sukeliamas jį pažeidus, tiesiog nepakeliamas. Žodis excruciare lotynų kalboje reiškė didžiausią įsivaizduojamą žmogaus kančią, pragarišką kankinimą. Įvarius vinis per tą nervą skausmas nesibaigdavo. Tada vinimis pritvirtintas prie skersinio kūnas būdavo pakeliamas į viršų. Iš skausmo prikaltasis net susiriesdavo, romėnai tą akimirką vadino „nukryžiuotojo šokiu“. Tuomet aukos pėdos būdavo vinimis prikalamos prie stipes. Nuo to momento nelaimingajam sulig kiekvienu oro įkvėpimu belikdavo tik toks pasirinkimas: arba remtis ant skausmo deginamų pėdų, kad palengvėtų plaštakų apkrova, arba saugoti pėdas pakeliant dar didesnį viduriniojo nervo keliamą
skausmą. Pažeminimo dėlei nukryžiuotieji Romos imperijoje ant kryžiaus kabodavo paprastai nuogi, tačiau Judėjoje būdavo atsižvelgiama į žydų religinius jausmus ir laikomasi Mišnos nurodymo, kad vyras pridengtinas iš priekio.

Jėzus ant kryžiaus

Evangelija perteikia septynis Jėzaus pasakymus ant kryžiaus. Pasak Hesemanno, ir tai yra labai daug, turint prieš akis nepakeliamas kančias. Autorius atkreipia
dėmesį, jog Mišnoje nurodyta, kad vykdant mirties bausmę nuteistajam leidžiama išgerti vyno su grūdeliu smilkalų, idant jis netektų sąmonės. Morkus pabrėžtinai mini, kad Jėzui buvo pasiūlyta mira atmiešto vyno (15, 23), tačiau jis atsisakė. Tai rodo, kad Jėzus norėjo visa iškentėti būdamas skaidrios sąmonės.

Hesemannas primena, jog Jėzus meldėsi 22-ąja psalme, labiausiai sukrečiančiu vilties liudijimu didžiausio apleistumo valandą. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad psalmė puikiausiai iliustravo kryžiaus vyksmą ir Jėzaus būklę. Čia ir vėl galime parekomenduoti atitinkamas vietas iš Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalies. „Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno“ (Jn 19, 29) – dar viena labai tiksli Jono pastaba. Romos legionams galiojo taisyklė, kad kiekvienas padalinys, turėjęs užduotį už kareivinių sienų, privalėjo neštis gėrimo savotiškoje bendroje gertuvėje. Tas skeus – Jonas pavartoja tikslų graikišką karinį atitikmenį – buvo pripildytas posca, acto ir vandens mišinio, pigaus ir gerai numalšinančio troškulį. Indas paprastai būdavo uždaromas kempine. Pasak visų keturių evangelistų, vienas kareivis tą kempinę, primirkusią posca, ant lazdos pasiūlė Jėzui.

Visuose antikiniuose šaltiniuose paliudyta, jog nukryžiuotajam pakanka vienintelio gurkšnio vandens, kad širdis beregint sustotų. Patyrę romėnų budeliai tuo
pasinaudodavo, kai budėti prie nukryžiuotųjų jiems prailgdavo, ir jie sumanydavo tą laiką sutrumpinti. Tai nutiko apie 15 valandą mūsų laiku, kaip tik tuo
momentu, kai šventykloje pjaunami Paschos avinėliai. Scena turėjo atrodyti šiurpokai. Jau tris valandas kraštą gaubė tamsa. To priežastis buvo ne saulės užtemimas, – to negalėjo būti, nes Paschos šventė visada vykdavo per pilnatį, – bet Jeruzalėje balandį dažnai pasitaikantis meteorologinis reiškinys – dykumų vėjas khamsin, taip pat vadinamas „juoduoju pietryčiu“. Jis pakelia tiek daug smėlio, kad tas užtemdo saulę. Legionieriams, nepratusiems prie Jeruzalės oro, tai turėjo padaryti įspūdį. Galbūt dėl to šimtininkas, susiejęs gamtos reiškinį su Golgotos vyksmu, sušuko: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39).

Nuėmimas nuo kryžiaus ir palaidojimas

Dabar reikėjo paskubėti. Nukryžiuotieji Romos imperijoje įgąsdinimo tikslais ant kryžiaus kabodavo ištisas dienas, paskui būdavo užverčiami žemėmis
ar atiduodami suėsti šunims. Tačiau Judėja buvo išimtis. Romėnai paisė žydų religinių jausmų, o tiems Toroje buvo nurodyta: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną“ (Įst 21, 22–23). Juozapas Flavijus irgi patvirtina, kad žydai nukryžiuotųjų lavonus nuimdavo ir palaidodavo iki saulės nusileidimo.

Šios užduoties imasi fariziejus Nikodemas, žinojęs, kad vienas bendramintis teismo tarybos narys, Juozapas iš Arimatėjos, prie pat bausmės įvykdymo vietos
turi kapą viename iš sodų, tikriausiai todėl netoliese esantys miesto vartai kadaise pavadinti Sodo vartais. Bet prieš nuimant kūną, reikėjo konstatuoti mirtį. Ta
pareiga tekdavo egzekucinės komandos šimtininkui, atsakingam už sklandų užduoties įvykdymą.

Vienas kareivis perdūrė Jėzui ietimi šoną, „ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“. Nors kritiškai nusiteikę egzegetai vis neigdavo šio veiksmo istoriškumą dėl slypinčios teologinės simbolikos, vis dėlto Jonas ir čia nepriekaištingai tikslus. Anot Hesemanno, tą šiandien patvirtintų kiekvienas teismo medicinos ekspertas. Po kelias valandas trukusių trauminių skausmų, lydimų kraštutinės apkrovos kraujotakai, širdies maišelis prisipildo serumo. Legionierius durdamas pažeidė pericardium, kur kaupėsi vandeningas serumas, ir nuo smūgio ar širdies sienelės įplyšimo širdis sustojo.

Pamatę, kad Jėzus nebegyvas, legionieriai jam kojų nelaužė, kaip kitiems dviem nukryžiuotiesiems. Ši aplinkybė daugeliui dažnai irgi atrodydavo įtartina. Anot
Hesemanno, niekur kitur Romos imperijoje crurifragium, „kojų laužymas“, nepraktikuotas. Teigta, kad Jonas kojų sulaužymą kitiems dviem nukryžiuotiesiems
išsigalvojęs, norėdamas pavaizduoti, jog išsipildę Rašto žodžiai apie aukojamą avinėlį: „Nelaužysite nė vieno iš jų kaulų“ (Iš 12, 46). Tačiau tai, jog kojų
laužymas ne pamaldus Jono pramanas, pavirtinta archeologiškai. 1968 m. šiaurinėje Jeruzalės dalyje Giv‘at ha-Mivar atrasti vieno nukryžiuotojo palaikai, jo kojos buvo sulaužytos.

Pasak Hesemanno, crurifragium būdavo ne tik priemonė išsitekti į nustatytą laiką, bet ir malonės aktas, sutrumpindavęs nukryžiuotojo kančias. Jėzaus mirtį
paskubino skausmingas prikalimas vinimis, tačiau kiti du būtų galėję kamuotis dar ne vieną dieną, o to neleido žydų teisė. Kojos būdavo sulaužomos kuoka
žemiau kelių. Nebegalėdami atsispirti, nukryžiuotieji negalėdavo sumažinti krūtinės raumenų tempimo. Padarinys būdavo greitas uždusimas ar širdies nepakankamumas. Ir čia Jonas yra labai tikslus.

Jėzaus kūnas buvo palaidotas kape už 40 metrų laikinai, nes jau buvo per vėlu. Nikodemo parūpintas šimtas svarų (32 kg) miros ir alavijo mišinio skirtas irimo kvapui sumažinti. Kiekis didžiulis, tiek naudota karaliaus laidotuvėms. Temo, artėjo šabas. Tad Jėzaus kūnas buvo laikinai susuptas į ilgą lino drobulę. Rytą
po šabo iškart ketinta kūną įtepti ir suvynioti taip, kaip įprasta žydams.

Prisikėlimas

Galima įsivaizduoti, kokį nusivylimą Jėzaus mokiniams ir sekėjams turėjo sukelti jo nukryžiavimas ir mirtis. Mat Toroje pasakyta: „Tas, kas kabo ant medžio,
yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 22). Vadinasi, Jėzus – dar vienas nesėkmę patyręs netikras kandidatas į mesijus? Toks nusivylimas akivaizdžiai sklinda ir iš
mokinių pakeliui į Emausą lūpų: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Ir štai po kelių dienų tie nusivylę ir sugniuždyti mokiniai jau džiugiai skelbia, kad Jėzus gyvas, ir pasirengę noriai liudyti tai iki kankinystės. Kaip paaiškinti tokią staigią ir greitą pervartą? Visi sutinka, jog kažkas įvyko. Net labai kritiški, mokslinį tyrumą saugantys egzegetai, pavyzdžiui, E. P. Sandersas, pripažįsta, jog „tai, kad Jėzaus sekėjai <…> turėjo prisikėlimo potyrių, mano nuomone, yra faktas“, tačiau tuoj pat priduria: „Kokia buvo tikrovė, sąlygojusi tuos potyrius, aš nežinau“ („Istorinis Jėzaus asmuo“, p. 283).

2006 m. anglų kalba buvo išleista Charleso Fosterio knyga „The Jesus Inquest“. Garsus britų advokatas, dėstantis medicinos teisę ir etiką Oksfordo universitete,
prisipažįsta esąs krikščionis ir šią knygą parašęs dėl nerimo, kad toks neturėtų būti. Pasak jo, „krikščionybei galima mesti daug pagrįstų prieštarų. Pabudus
ankstyvą rytą, jos sukdavosi mano galvoje.“ Tada jam į galvą šovė mintis: o kas nutiktų, jei jis imtųsi nekrikščionių bylos ir gintų ją taip nuodugniai, kaip ir bylą, už kurią jam mokama. Jis priduria: „Man įprasta ginti tai, ką asmeniškai laikau papiktinamu dalyku. Pastebėjau, jog tokius dalykus rengiuosi ginti ir ginu stropiau negu tai, kam instinktyviai pritariu. Advokatams šitai būdinga: mes taip nerimaujame, jog išankstiniai nusistatymai kliudys, kad, norėdami tai
kompensuoti, persistengiame.“

Prisikimšęs lagaminus pagrindinių krikščionybės priešininkų knygų, jis išvyko į vieną ūkį Kipro kalnuose. Ir štai advokato debatų su pačiu savimi rezultatas.
Fosteris: „Tad kuo visa baigėsi? Kadangi svarbūs faktai, o ne tai, kokias išvadas jais remdamasis pasidariau, atsakyti nenorėčiau. Tačiau tebesu krikščionis ir daug tvirtesnis negu anksčiau. Ir kupinas didesnės baimingos pagarbos negu pirmiau – mažiau imlus glotniai, dogmatinei kalbėsenai. Šventasis Raštas yra didingesnis, gilesnis ir keistesnis, negu maniau. Ar įmanoma įrodyti prisikėlimą? Nemėgstu šio klausimo <…>. Tačiau, spiriamas atsakyti, kiek išgaliu nešališkiau pasakyčiau, kad vien istoriniai faktai prisikėlimo naudai yra labai tvirti. Jie, sakyčiau, neprilygsta įrodymui, nepaliekančiam erdvės abejonei,
bet neblogą argumentą galima išrutulioti iš tikimybių balanso. Istorinis prisikėlimas yra įtikimiausias visų turimų faktų paaiškinimas. Netikint prisikėlimu, tenka tikėti fantastiškais dalykais. Aš tokiais dalykais patikėti neįstengiau.“

2019-04-19T20:34:57+00:00