Amžinoji Dievo Dvasia!

Parpuolęs ant kelių daugybės dangaus liudytojų akivaiz­doje,
aš aukoju tau savo kūną ir sielą.
Ža­viuosi tavo neapsakomu kilnumu,
tavo ne­klystančiu teisingumu ir visagale tavo mei­le.
Tu esi mano sielos tvirtybė ir šviesa.
Tavyje aš gyvenu, judu ir esu.
Aš trokštu niekad nenuliūdinti tavęs savo neištikimumu malonei
ir visa širdimi maldauju, kad išvengčiau ir mažiausio nusikaltimo tau.
Maloningai saugok mano mintis ir padaryk,
kad visuomet būčiau budrus tavo šviesai,
klausyčiau tavo balso ir vadovaučiausi pa­slaptingais tavo įkvėpimais.
Glaudžiuosi prie tavęs, atsiduodu tau ir prašau tave:
pa­sigailėk manęs silpno ir globok mane.

Ap­kabinęs vinimis perkaltas Jėzaus kojas,
žvelgdamas į penkias jo žaizdas,
pasitikėdamas brangiausiuoju jo krauju,
garbindamas at­vertą jo šoną ir pervertą širdį,
maldauju tave, Garbingoji Dvasia: padėk man silp­nam
visą laiką išlikti tavo malonėje, kad niekuomet tau nenusidėčiau.

Šventoji Dva­sia, Šventoji Tėvo ir Sūnaus Dvasia,
duok man malonę, kad visada ir visur galėčiau tau sakyti:
„Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso” (Sam 3,10).