Šventosios Faustinos malda

>Šventosios Faustinos malda
Šventosios Faustinos malda2018-06-18T12:16:46+00:00

Malda, prašant perkeitimo į gailestingumą

Gailestingasis Jėzus

Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą

Kiekvienu savosios būties kvėpsmu,
kiekvienu savo Širdies dūžiu,
kiekvienu kraujo, tekančio mano gyslomis, pulsavimu
trokštu aukštinti Tavo, Švenčiausioji Trejybe, gailestingumą.

Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą ir tapti gyvu Tavo, Viešpatie, atspindžiu;
tegul esminė Tavo dieviška savybė – neišmatuojamas gailestingumas – per mano sielą ir širdį pasiekia artimą.

Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę,
bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.

Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą,
bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.

Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams,
kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos,
kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui.
Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui.

Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms.

Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu.
Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje.
O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas.

Tu mane ragini būti gailestingą trejopai.

Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų.

Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu.

Trečias dalykas yra malda. Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.

O mano Jėzau, perkeisk mane į Save, nes Tu viską gali.

Amen.

Šventoji sesuo Faustina Kovalska

Šventąją seserį M. Faustiną Kovalską, šiandien visam pasauliui žinomą Dievo Gailestingumo apaštalę, teologai priskiria žymiausių Bažnyčios mistikų būriui.

Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, meilė maldai, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Mokyklą lankė tik trejus metus- būdama šešiolikos, paliko tėvų namus, kad tarnaudama Aleksandrove ir Lodzėje užsidirbtų gyvenimui ir padėtų tėvams.

Pašaukimą savo sieloje jautė nuo septynerių metų, bet tėvai nesutiko, kad stotų į vienuolyną. Atsidūrusi tokioje situacijoje, mažoji Helena stengėsi nuslopinti savyje šį Dievo kvietimą, bet paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos ir priekaištų – Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi? (Dien. 9) – ėmė ieškoti vietos vienuolyne. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė. 1925 m. rugpjūčio 1 d. ji peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje, Žytnia gatvėje. Vėliau savo Dienoraštyje ji prisipažino: Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda (Dien. 17).

Vis dėlto, po kelių savaičių ji išgyveno stiprią pagundą pereiti į kitą bendruomenę, kur daugiau laiko galėtų skirti maldai. Tuomet Viešpats Jėzus, rodydamas jai savo sužeistą ir pavargusį veidą, tarė: Tu man sukelsi tokį skausmą, jeigu išeisi iš šio vienuolyno. Čia tave pašaukiau, o ne kur kitur, ir parengiau tau daugybę malonių (Dien. 19).

Vienuolyne ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą.
Ses. Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo rimta ir tyli, bet sykiu – tikra, linksma, kupina geranoriškumo ir nesavanaudiškos meilės artimui.

Visas jos gyvenimas koncentravosi į nuolatinį siekimą vis labiau vienytis su Dievu ir pasiaukojančiai bendradarbiauti su Jėzumi gelbstint sielas.

Mano Jėzau, — prisipažįsta ji savo Dienoraštyje, — Tu žinai, kad nuo mažumės troškau tapti didžia šventąja, tai yra troškau mylėti Tave tokia meile, kokia iki šiol Tavęs nemylėjo jokia siela (Dien. 1372).

http://www.gailestingumas.lt/apie-sventove/sventieji/